INFORMACIJA APIE PASLAUGŲ TEIKIMĄ VIEŠOJOJE BIBLIOTEKOJE IR FILIALUOSE KARANTINO LAIKOTARPIU

Informuojame, kad nuo kovo 22 d. keičiasi skaitytojų aptarnavimo tvarka Vilkaviškio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje ir filialuose. Laikantis visų saugumo reikalavimų atveriamos skaityklos, interneto prieigos ir bibliotekos fondai. Maloniai kviečiame apsilankyti.

Elžbietos savaitgalis (9)

Jau XIX a. pab. - XX a. pr. rašytoja, neoromantikė Marija Pečkauskaitė nusprendė, jog prisiminti, o ypač nepamiršti, savo tėvynės, kalbos, papročių yra itin svarbu. Moteris išsilaikė mokytojos egzaminus bei pradėjo dirbti Marijampolės mergaičių progimnazijoje, kurią pavertė modernia auklėjimo įstaiga. Joje M. Pečkauskaitė dėstė lietuvių kalbą, literatūrą bei istoriją, taip pat kiekvieną savaitę vesdavo užsiėmimus - „pasikalbėjimus“. Juose pasakojo apie mergaitės paskirtį, altruizmą dėl kitų, apie meilę tėvams, švarą, gerus darbus. Ji žadino mergaičių norą lavinti savo būdą, stiprinti valią, stengtis nugalėti ydas, atlikti kasdien bent vieną gerą darbą. Rašytoja savo darbais įrodė, jog mokydama kitus prisiminti savo šaknis, pareigas bei papročius, galima pasiekti labai daug. Deja, kiekviena pradžia turi savo pabaigą. M. Pečkauskaitė Šatrijos Raganos slapyvardžiu savo gyvenimo pabaigoje parašė autobiografiškumu pasižyminčią apysaką „Sename dvare“. Vien todėl kad ši apysaka parašyta autorės gyvenimo pabaigoje ir todėl kad ji pasižymi autobiografiškumu, galima teigti, jog rašytoja šį kūrinį parašė norėdama neužmiršti savo santykių su motina bei įsivaizduoti savo santykius su dukterimi. Apysakos pagrindinė veikėja mamatė tapatinama su autore, nes abiejų vardas Marija, abi altruistės, puikios pedagogės bei abi kilnios ir geros širdies. Mamatė savo dukrą Irutę moko svarbiausių gyvenimo pamokų - nepamiršti tėvynės, tikėjimo, neskirstyti žmonių pagal užimamas pareigas bei visiems daryti gerą, nes „kiekvienas negeras darbas esąs lyg vinis, kurią kalame į šventą Viešpaties Jėzaus kūną“. Nors aštuonmetė Irutė dar nesupranta visos išminties ir visų pamokų, kurias šiuo metu moko mamatė, tačiau suaugusi Irena, kurios balsas atpažįstamas apysakoje, prisimindama vaikystę suvokia, ką mamatė norėjo pasakyti ir išmokyti.

Įsimintiniausios citatos:
„Juk kiekvienas stengiasi imti pavyzdį iš to, kas, jo nuomone, stovi aukščiau už jį.“
„Viskas praeina - štai mintis, kuri daugiausia padeda pakelti visus gyvenimo nemalonumus.“