Paskutinis Elžbietos savaitgalis

Baigdama savanorystę puikioje vietoje, paskutinę knygos rekomendaciją noriu parašyti įkvepiančią - nesustoti svajoti ir tikėti savo idėjomis kaip Kazys Pakštas. Lietuvos geografas, keliautojas siūlė sukurti atsarginę Lietuvą Afrikos žemyne. Vis dėlto jo idėja liko tik svajone. Tačiau K. Pakšto istorija įkvėpė Marių Ivaškevičių parašyti pjesę „Madagaskarą“. Pats rašytojas savo meilę tėvynei išreiškia įdomiomis įžvalgomis. Anot M. Ivaškevičiaus, būtų labai gaila, jei mūsų tėvynės istorija nugrimztų į nebūtį. Galima daryti prielaidą, jog norėdamas nepamiršti praeities autorius parašė išskirtinę pjesę „Madagaskarą“. Ji atspindi įvairius Lietuvos įvykius. Kazimieras Pokštas - Kazio Pakšto prototipas - siūlo sukurti „planinę tėvynę“, nes nujaučia grėsmę, jog laisvė netrukus bus prarasta. Jis stengiasi kuo daugiau lietuvių atsukti veidu į jūrą, nes tiki tuo, ką daro. K. Pokštas myli tėvynę ir jos piliečius, dėl kurių ir stengiasi sukurti „atsarginę Lietuvą“. Deja, ši idėja - utopinė, niekas ja netiki, o džiaugiasi tik trumpa laisvės akimirka. Nors K. Pokšto idėja skamba kaip pokštas, pagrindinis veikėjas nebijo taip išreikšti savo meilės tėvynei.

Įsimintiniausios citatos:
„Ir todėl iš visų jėgų stengiasi gyventi: mylėti taip, kaip dar niekas iki jų nemylėjo, tikėti taip, kaip dar niekas iki jų netikėjo, norėti taip, kaip dar niekas iki jų nenorėjo, ir galiausiai perkelti tai, kas dar niekada nebuvo perkelta.“
„Ir vėl man iš jūsų girdisi tas baisus fatalizmas, paveldėtas iš Rytų. Atsukit gi veidus į jūrą. Pažvelkit jai į akis. Nebūkite jūroskeptikai, auginkite savyje jūrooptimistus.“