„Mano pėdos gyvenimą rašo, kad galėtum skaityt ateity...“ (G. Gavėnas)

Šiltą ir saulėtą balandžio 28-osios popietę Vilkaviškio viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su mūsų kraštiečiu, pirmuoju Mažojo poezijos pavasario laureatu - Gražvydu Gavėnu. Šviesia poezijos dvasia, kūrėjo žodžio gimimu bei jo skambėjimu pasigrožėti susirinko gausus būrys poeto gerbėjų ir poezijos mylėtojų.
„Ir vėl pražydo pienės, prieš 32-ejus metus pelniusios pirmojo Mažojo poezijos pavasario titulą“, - jaukiu žvilgsniu į praeitį ir širdį glostančiu prisiminimu pokalbį su poetu G. Gavėnu pradėjo Laima Vabalienė. Būtent geltonų pienių žydėjimas poetui asocijuojasi ir su pirmąja jo poezijos knyga „Suplyšę sekmadieniai“, išleista daugiau nei prieš dvidešimt metų. Vidinis poreikis ir noras kurti lydėjo ir tebelydi G. Gavėną nuolatos. Naujoji jo eilėraščių rinktinė „Pėdos pakrantėj savoj“ gimė iš sentimentų gimtajam kraštui - Vilkaviškiui. Ne vienerius metus praleidęs svetur, poetas visada širdimi buvo drauge su tėviške, o ilgesio jausmus jis sutalpino eilėse. „Poezija - sielos atspindys, nešantis gėrį“, - savo požiūriu į kūrybą dalinosi G. Gavėnas. Ilgesiu, grožiu ir gėriu alsuojanti jo kūryba įprasminama žodžiais, kurie, anot poeto „kartais būna keisti, bet visi reikalingi“.
Naujosios poezijos knygos eilėraščių skambėjimu pasigrožėti kvietė ir Vilkaviškio „Aušros“ gimnazistės, kurias į šį susitikimą atlydėjo jų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas bei paties poeto bendramintis - Andrius Damušis. Kadaise užsimezgęs draugystės ryšys ir vėl atsinaujino, todėl mokytojas A. Damušis džiaugėsi galėdamas mėgautis G. Gavėno kūryba („jo eilėraščiai - kaip katės, reikia juos prisijaukinti“) bei draugyste, kuri asocijuojasi vien su „šviesiais prisiminimais ir puodeliu juodos kavos“.
Šią poezijos popietę, sklidiną malonių prisiminimų ir nuoširdžių atsiliepimų, jaukiomis ir jautriomis dainomis apipynė atlikėjai Vilma ir Virgilijus Anelauskai. Tik širdimi prakalbintos eilės geba virsti neįtikėtina melodija ir akimirksniu rasti kelią į klausytojų širdį. Už šią dovaną - didžiausia padėka kūrėjams.
Ir už visas kitas šios popietės dovanas - ne matomas, bet girdimas ir jaučiamas, dėkojo kiekvienas, atvykęs į šį susitikimą. Mažų stebuklų ir svajonių išsipildymo - Vilkaviškio rajono literatų klubo „Seklyčia“ vardu linkėjo Rasa Šlivinskienė. Jautraus žvilgsnio į gyvenimą, pavasario ir poezijos tėkmės bei dermės ir eilių, sugulsiančių į naujas knygas, linkėjo Vilkaviškio viešosios bibliotekos direktorė Vilija Gilienė, kuri tuo pačiu pasidžiaugė, jog šis gražus renginys įsipynė į Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės renginių pynę.
Dėkodamas už malonų priėmimą, nuoširdžius linkėjimus ir jaukiai praleistą laiką, poetas G. Gavėnas pasidalino esmine tiek savo, tiek kiekvieno kūrėjo pozicija: „Poezija, jeigu ji yra, tai yra. Ji vaikšto many, su manimi. O jei gali atiduoti (dovanoti) save, tai privalai tai daryti“.

Vilija Štreimikienė
Vilkaviškio viešosios bibliotekos metodininkė