Tikėjimo kankiniui Justinui Dabrilai - 110
„Neliūdėkime, nukankintieji kovoja drauge su mumis.
Jie stiprina mūsų gretas.“
Arkiv. Mečislovas Reinys
Kunigas, pedagoginio kino iniciatorius Lietuvoje Justinas Dabrila gimė 1905 m. kovo 15 d. Našiškių vienkiemyje, Vilkaviškio vlsč. ir aps. Vidurinį mokslą išėjo Marijampolės ir Vilkaviškio gimnazijose. 1920-1926 m. mokėsi Vilkaviškio kunigų seminarijoje Gižuose, o 1927-1928 m. Lietuvos universiteto teologijos-filosofijos fakultete. Kunigu įšventintas 1928 m. Tapęs kunigu, įstojo į Jėzuitų ordiną ir tęsė mokslus Olandijoje bei Romoje. Romos Gregorianum universitete įsigijo filosofijos daktaro laipsnį. Dėl ligos pasitraukė iš jėzuitų ir nuo 1935 metų rudens buvo Vilkaviškio gimnazijos kapelionas, o nuo 1936 m. - ir kunigų seminarijos profesorius, o vėliau - jos dvasios tėvas. Įvertinant jo menišką supratimą, jisai buvo pakviestas į specialią Vilkaviškio Vyskupijos meno komisiją, kuri duoda nurodymus klebonams norintiems statyti bažnyčias ar vykdyti kitus bažnytinio meno darbus.
1935 m. prie Katalikų Veikimo centro jis įsteigė pedagoginį kino teatrą ir išleido daug nejudamųjų filmų su atitinkamomis paskaitomis. 1936 m. parengė M.K. Čiurlionio filmą iš 90 paveikslų. Pedagoginio kino ir kitais klausimais rašė „Tiesos kelyje“, „XX amžiuje“ ir kt. 1936 m. išspausdino savo dainų rinkinį „Vai lėkite dainos“. Šis dainų rinkinys turėjo tokį pasisekimą, kad per vieną mėnesį buvo išpirkta tūkstantis knygelių. Per porą metų išėjo net keturios laidos.
1941 m. birželio 22-oji - Vokietijos - Sovietų Sąjungos pirmoji karo diena. Anksti ryte, tik prasidėjus karui, sovietiniai kariai Lankeliškių klebonijoje suėmė Justiną Dabrilą ir dar du kunigus (Vaclovą Balsį ir Joną Petriką). Nuvežė į netoliese esantį Budavonės mišką ir žiauriai nukankino.
Laikraštyje „Draugas“ (1941 m. Nr. 241) buvo rašoma, kad juos tris kunigus „nukryžiavo, kaktose ir krūtinėse išdegino kryžius ir dar gyviems išplėšė vidurius.“
Nors kai kurių liudininkų pasakojimai skiriasi, tačiau žinome, kad kunigai perėjo tikrą lietuviškos Golgotos kelią į mirtį atvirom akim ir tyrom sielom, niekuo nenusidėję ir vyriškai, santūriai sutiko savo lemtį. Pasak liudininko A.Kiverio, jie ramiai, be mažiausios panikos, kariškių apsuptyje pateko į Budavonės mišką, kurio žemė netrukus sugėrė jų kraują, priimdama aukos kančią.
Justinas Dabrila palaidotas Alksnėnų bažnyčios šventoriuje.
Minint Budavonės kankinių 70-ąsias metines, Vilkaviškio dekanas prelatas Vytautas Gustaitis tądien susirinkusiųjų paprašė aukoti maldas už savo ir kitų klaidas, sakydamas: „Tegul šiame miškelyje nukankintų kunigų kraujas būna kaip naujų krikščionių sėkla. Norėtųsi, kad šis susitikimas su istorija ir kančia būtų kaip pašaukimo sėkla į bet kokį luomą. Pašaukimo gyventi, pašaukimo mylėti, pašaukimo kurti“.
Gražina Cikanavičienė
Vilkaviškio viešosios bibliotekos
Bibliografijos ir informacijos skyriaus bibliografė