Skatinusiam neprarasti tautos atminties Stasiui Ankevičiui - 110

„Gražiausia vienok esti akimis matyti,
Kada širdims ir žodžiams ir darbai atsako,
Kad visi tie lietuviai patys, nevaryti,
Savo tėvynės garbei ne’pželdina tako.“

V. Kudirka

Mokytojas, lietuviškosios dvasios puoselėtojas, išmintingas patarėjas Stasys Ankevičius gimė 1905 m. balandžio 25 d. Stanaičių kaime, Vilkaviškio apskrityje. Samdomo darbininko šeimoje buvo septintas vaikas. Mokėsi Norvaišų kaimo mokykloje, Naumiesčio progimnazijoje, baigė Naumiesčio pedagoginius kursus. Nuo 1937 m. dirbo Plokščių (Šakių apskr.) mokykloje, kurioje įsteigė 5-tą ir 6-tą klases. Vakarais jis mokė rašto jaunimą, daug padėjo vietos ūkininkams, buvo paminklo Plokščių valsčiaus savanoriams statybos iniciatorius. 1939 m. sukūrė šeimą. Ankstų 1941 m. birželio 13 d. rytą buvo suimtas ir išvežtas į Sibirą, į Rešiotų lagerį (kalėjo 8 metus). Į Lietuvą grįžo 1956 m., kaip pats sakė, išlaikęs mirtininkų egzaminą. Grįžęs iš Sibiro, S. Ankevičius dirbo Paežerių (Vilkaviškio r.) girininkijoje, vėliau, iki pensijos - Paežerių pagrindinėje mokykloje. V.Kudirkos tėviškėje jis sutvarkė klėtelę, ten 1965 m. rugpjūčio 8 d. atidarė muziejų ir tapo jo saugotoju bei darbuotoju.
V.Kudirkos smuikas - brangus simbolis. Jį surado ir nuo 1980 m. Paežeriuose saugojo mokytojas Stasys Ankevičius. Šis Sibiro tremtinys, kilnus bei doras žmogus ir patriotas, globojo V.Kudirkos tėviškės klėtelę beveik 40 metų. Mokytojas surinko ir joje saugojo vertingus eksponatus iš aplinkinių kaimų, Sūduvos krašto istorijos, kultūros ir buities vertybes. Įtaigūs ir nuolat kartojami mokytojo pasakojimai buvo puikiausia istorijos pamoka dažnai apsilankančioms suaugusių ir moksleivių, įvairių pažiūrų žmonėms iš visos Lietuvos. Dažną ekskursiją S. Ankevičius sutikdavo ar palydėdavo smuiku sugrieždamas V. Kudirkos aranžuotą „Ant kalno karklai siūbavo...” arba, net sovietiniais laikais, - „Tautišką giesmę”.
S. Ankevičius apdovanotas DLK Gedimino V laipsnio ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, Karaliaus Mindaugo medaliu, 1997 m. jam suteiktas Vilkaviškio garbės piliečio vardas. Be to jis apdovanotas gausybe padėkos raštų.
2002 m. gegužės 11-ąją Paežeriuose tyliai užgeso mokytojo, gyvenusio „Tautiškos giesmės“ idealais, knygelių: „Už Uralo žemės galo“ (1989), „Varpo aidas iš Paežerių“ (1995), „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“ (2000) autoriaus Stasio Ankevičiaus širdis. Kultūros šviesuolį gegužės 13-ąją priglaudė Paežerių kaimo kapinaičių žemė. Jis atgulė ten, kur ilsisi dr. V.Kudirkos tėvų palaikai.
Šimtojo gimtadienio proga paežeriečiai parengė nepaprastą dovaną - išleido knygą „Stasys Ankevičius. Daktaro V.Kudirkos klėtelės-muziejaus saugotojas“.
1989 m. laiške plokštiečiui Vytautui Valuntai S. Ankevičius rašė: „...atleiskime vieni kitiems praeities nuodėmes, kurios mums per brangiai kainavo. Paduokime vieni kitiems rankas: tapkime vienos tautos neįveikiamu ryšuliu.“

Gražina Cikanavičienė
Vilkaviškio viešosios bibliotekos
Bibliografijos ir informacijos skyriaus bibliografė