Vienam pirmųjų mūsų tautinio atgimimo pranašų Sūduvoje Petrui Kriaučiūnui - 165

„Tas gilus prisirišimas prie savo žemės ir žmonių, savo tautos, Dievo įkvėptas, bendras yra visai žmonijai, nes kiekvienas neištvirkęs dar žemais pajautimais žmogus, kad ir menkesnė būtų jo tėvynė, nepapuošta nei prigimties gražybėmis, nei turtais, myli tą tėvynę labiau už kitas šalis“.

Petras Kriaučiūnas

Mokytojas, knygnešys, „Aušros“ rėmėjas, „Varpo“ bendradarbis, slaptos „Sietyno“ draugijos narys Petras Kriaučiūnas gimė 1850 m. spalio 16 d. Papečkių k. (dab. Girėnai, Vištyčio apsk., Vilkaviškio raj.).
Baigęs Vištyčio pradinę mokyklą jis mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje. Šventintis į kunigus atsisakė, nes būtų turėjęs dirbti Mogiliovo gubernijoje. Toliau mokėsi Varšuvos universitete, gavo mokytojo diplomą. Įsidarbinęs Marijampolės gimnazijoje dėstė lietuvių, lotynų, graikų ir vokiečių kalbas. Subūrė gimnazistų būrelį lietuviškai spaudai skaityti ir platinti. Savo pamokose lietuvių kalbos ir raštijos istorijai atskleisti naudojo gimnazijos bibliotekos lietuviškų knygų skyriuje esančius, Peterburge išleistus, Kristijono Donelaičio raštus.
Buvęs Marijampolės gimnazistas J. Bagdonas apie tuos laikus rašė: „Lietuvos inteligentija kalbėjo lenkiškai, skaitė lenkiškai, mąstė lenkiškai, jautė lenkiškai (...). P. Kriaučiūnas drąsiai stojo prieš tą srovę, stojo vienas prieš visus(...). Jo pamokos buvo giesmės senovės Lietuvos galybei, didybei, grožybei, lietuvių kalbos turtingumui, jos senumui, gražumui...“
Pasirodžius „Aušros“ laikraščiui, P. Kriaučiūnas rėmė jį pinigais, taisė rankraščius, padėjo laikraštį platinti. Užsisakydavo apie 200 egzempliorių, skleisdavo juos gimnazijoje tarp moksleivių ir visoje Suvalkijoje. Pats vykdavo į Mažąją Lietuvą parsivežti lietuviškos spaudos. Palaikė ryšius su draudžiamos spaudos platintojais kunigais ir buvusiais mokslo draugais. Dalyvavo pirmajame varpininkų susirinkime, redagavo „Varpo“ straipsnius. Buvo Marijampolėje įsikūrusios „Sietyno“ draugijos narys.
Marijampolės gimnazijoje Petrui Kriaučiūnui buvo sudarytos tokios sąlygos, kad jis 1887 m. rugsėjo 1 d. iš jos buvo atleistas savo paties prašymu. Atleistas iš mokytojo pareigų, įsidarbino apygardos teismo suvažiavimo raštvedžiu, 1889 m. paskirtas Plokščių (Šakių raj.) teisėju. Čia su studentais, kunigais, šviesuomene, aptardavo lietuvybės gaivinimo, spaudos leidimo bei platinimo klausimus. 1899 m. iš teisėjo pareigų atleistas. Grįžo į Marijampolę, dirbo advokatu.
Nuo 1906 m. P. Kriaučiūnas vėl tampa Marijampolės gimnazijos mokytoju, toliau skiepydamas jaunajai kartai Lietuvos meilę. Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su mokiniais evakuojasi į Jaroslavlį (Rusija). Ten, susirgęs, 1916 m. sausio 16 d. miršta. Laidojant P. Kriaučiūno karstas buvo įdėtas į metalinį sarkofagą, planuota jo palaikus parvežti į gimtinę. Per Rusijos revoliucijas, karus mūsų iškilaus kraštiečio kapas ir palaidojimo vieta neišliko.
Dr. J. Vaišnora rašė: „Argi ne tragedija, kad tas žmogus, mokėjęs 8 kalbas (lietuvių, lotynų, graikų, lenkų, latvių, rusų, vokiečių ir prancūzų), galvoje nešiojęsis ištisą enciklopediją iš kalbotyros, teisės, istorijos ir etnografijos, beveik nieko rašyto nepaliko ir savo žinias nusinešė į anapus? Argi ne tragedija, kad visą amžių žadėjęsis parašyti lietuvių kalbos žodyną, nuolat rankiojęs jam medžiagą, ne tik jo neparašė, bet ir surinktos medžiagos neišsaugojo“.

Gražina Cikanavičienė
Vilkaviškio viešosios bibliotekos
Bibliografijos ir informacijos skyriaus bibliografė